Arnaldo Momigliano (1908–1987) yra žinomas XX a. italų istorikas, išgarsėjęs savo darbais apie Antikos pasaulio istoriją. Jis taip pat labai svarbus savo istoriografiniais tyrimais. KnygaThe Classical Foundations of Modern Historiography(Berkeley: University of California Press, 1990), paremta jo skaitytomis paskaitomis, skirta apmąstyti šiuolaikinės Vakarų istoriografijos intelektinius ir metodologinius pamatus XX a. antroje pusėje ryškų poslinkį nuo politinės prie socialinės istorijos patyrusios istoriografijos kontekste. Momigliano parodo modernios istoriografijos ištakas Antikos istorikų darbuose, keldamas klausimus apie antikinę graikų ir žydų istoriografiją ir kodėl Vakarų tradicijoje įsigalėjo graikiškoji, kodėl autoritetingiausiu Antikos istoriku tapo Tukididas, o ne Herodotas, kaip antikvarinis domėjimasis paveikė šiuolaikinės istorijos formavimąsi, kaip graikų istoriografija buvo romanizuota.Šios knygos skyrių "The Rise of Antiquarian Research" iš anglų kalbos vertėMingailė Jurkutė.
Išties pavaizdus Theodore'o Clarke'o Smitho tekstas, nors netapęs savaime reikšminga amerikiečių istorikų teorinės minties pozicija, vis dėlto tapo savotišku istoriografijos riboženkliu, o "kilnioji vizija"– metafora, nuo tada dažnai vartojama lengvai pašiepti istoristų ambiciją, empirinių (gamtamokslių) atradimų ir juos sekusių filosofinės minties pokyčių nulemtoje humanitarinių mokslų paradigminėje slinktyje tampančią vis mažiau pamatuota. Charleso Beardo, vieno įtakingiausių ir produktyviausių XX a. pirmos pusės amerikiečių istorikų, atsakymas, ginant tuo metu jau aiškiai susiformavusios "naujosios" arba "progresyvistinės" istorijos mokyklos (kuriai, be jo paties, reikėtų priskirti Jamesą Harwey'ųRobinsoną, Fredericką Jacksoną Turnerį ir Carlą L. Beckerį) teorines prielaidas, gal ir nėra jo geriausias teorinis tekstas, tačiau gerai reprezentuoja to laiko intelektualinį klimatą istorikų bendruomenėje už Atlanto.Beardas buvo "progresyviausias" iš ketverto, jaunystėje– krikščionis socialistas, ilgainiui praradęs tikėjimą ir socialinio teisingumo troškimą perkėlęs į (pasi)tikėjimą visuomenės mokslais, kuriuose laikėsi griežtos perskyros tarp jam milžinišką įtaką padariusio Karlo Marxo teorinių darbų ir jų piktnaudojimo praktiniame gyvenime (manydamas, kad taip su savo teorine mintimi elgėsi jau pats Marxas)."Progresyviųjų istorikų" tramplinas buvo besiformuojantys nauji socialiniai mokslai. Diskusijos apie objektyvumo prielaidas ir ribas prasidėjo tarp politologų, sociologų ir ekonomistų, o istorikų bendruomenę aplenkė dar kurį laiką. Nors pagrindinis "progresyvistų" rūpestis buvo istorijos metodologija, rašydami apie socialinius klausimus jie metė socialinį iššūkį ne tik istoriografijai. Diduma senosios kartos amerikiečių istorikų buvo kilę iš sluoksnio, kurį būtų galima vadinti Amerikos aristokratija, turinčio luomui būdingą solidarumo jausmą. Ne be reikalo solidžiausias Beardo darbas, parašytas dirbant tuo metu akademinėje istorijoje lyderiavusiame Kolumbijos universitete, marksistinio materializmo idėjomis grįstas JAV konstitucijos tyrimas, sukėlė tokią sumaištį akademikų ir politikų sluoksniuose, jog pats Beardas savo mokiniui Arthurui Schlessingeriui patarė disertacijos įvade jo pavardės geriau neminėti. Belieka pridėti, kad, nors nagrinėjamas oponentas pasirinko ir labai vaizdingą žūtbūtiniame mūšyje besikaunančių istoristų pulkų metaforą, tikrovė buvo veikiau priešinga. Ir nors pasikeitęs kultūrinis, socialinis ir politinis klimatas tarpukario metais sukūrė ir skatino istorinį reliatyvizmą, tai buvo veikiau pionieriška, nei įsitvirtinusi kryptis.Čia publikuojamas Charleso A. Beardo tekstas pirmą kartą pasirodė žurnaleThe American Historical Review(1935, vol. 41, no. 1). Jį iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašėMingailė Jurkutė.
Abstract The paper analyses the transformation of the collective memory of the Lithuanian guerrilla war (1944–1953) during the Soviet occupation. The problem that arises on observation of the collective memory of Guerrilla war period is the disparity between the sense and meaning of the guerilla war as it was happening and the shapes of its memory that emerged at the beginning of the perestrojka and the reestablishment of the independence. The shift from the high support for the resistance and it's goals in the 50's to the ignorance of it can be observed, as well as the changing of the perception of it as the fight between two sovereign countries (Lithuania and the SSRS) towards the internal conflict in Lithuanian society. The paper raises the question about the reasons for this transformation and the impact of Soviet propaganda (expanding it to the scope of "historical culture" in Jorn Rüsen terms). The research of one peculiar sphere of soviet historical culture, that is, the building of monuments and carrying out of the related memorial practices, proved, that the forms and the intensity of the development of the soviet narrative of the Lithuanian Guerrilla war were poor and inconsequential. Such a results support the hypothesis that the soviet historical culture was not decisive in transformation of a collective memory, and that suggests to pay more attention not to the actions of the regime, but to sociological, sociohistorical and anthropological research of Lithuanian soviet society.
